Baidarės Būka - Srovė - Asalnai - Žeimenys - Žeimena 4 d.

Trokštate viską pamiršti, pabėgti nuo civilizacijos ir atsiduoti motinos Gamtos prieglobsčiui? Tada 4 dienų kelionė baidarėmis, gražiausiu Aukštaitijos nacionalinio parko vandens maršrutu kaip tik Jums.

Kas įdomaus Jūsų laukia – keliaudami baidarėmis pamatysite ir pajausite Gamtos grožį, aplankysite įdomias vietas, nakvosite palapinėse, maudysitės upėse ir ežeruose, maistą ruošite ant laužo ugnies...

Plaukimas 1-os dienos 21 km

Jei ketinate iš vakaro apsistoti palapinėse, o baidarių žygį pradėti kitos dienos rytą, patogiausia būtų įsikurti stovyklavietėje prie Uteno ežero.

Uteno ežero vandenimis plaukite į kairę (pietų kryptimi) apie 0,3 km. Kirtę siaurą protaką, įplauksite į Utenykščio ežerą. Įveikę dar kelis šimtus metrų bei apiplaukę dešinėje pusėje esantį ragą, pateksite į Lašmens sąsiaurį, apsuptą išsikerojusios pelkių augmenijos. Pelkių ir švendrių slepiamo sąsiaurio galo kairėje pusėje yra Būkos upės ištakos. Čia prasideda viena įdomiausių žygio atkarpų – kelionė Būkos upe.

Būka visus 9 km teka išskirtinai miško vietovėmis. Kairiajame jos krante stūkso Ažvinčių giria, dešiniajame – Vyžių miškas. Aplinkiniai miškai ir girios maitina upę savo vandenimis, todėl Būka yra viena švariausių Lietuvos upių.

Kadaise Būka tarnavo kaip sielių plukdymo kelias. Upėje pastebėsite medinių užtvankų liekanų, kurios buvo skirtos pakelti vandens lygį, kad sieliai laisvai praplauktų.

Nuplaukę apie kilometrą nuo Būkos ištakų, pasieksite Ineigos poilsiavietę. Čia patogu trumpam atsipūsti, prie liepto prišvartavus baidares. Jeigu baidarių žygį ketinate pradėti savo atvykimo dieną, ši vieta yra patogiausia startuoti.

Toliau keliaudami gėrėsitės puikiais miško vaizdais, kurie visu grožiu atsiveria tik plaukiant upe. Jos vandenis puošia baltos lelijos, įvairūs vandens augalai. Jeigu į kelionę pamiršote įsidėti arbatžolių – nenusiminkite. Pakrantėje tarp švendrių pastebėsite ar užuosite vandens mėtas. Šių mėtų arbata labai skani!

Praplaukdami pro Vaišnoriškės kaimą aplenksite kaimo gyventojų lieptus, matysite senovinio liaudies stiliaus pastatus. Kaimą dalija senasis Tauragnų – Braslavo vieškelis. Ten, kur vieškelis kerta Būkos upę, dešiniajame krante stovėjo sena smuklė, minima jau 1765 m. Pirmoji sodyba čia įsikūrė 1830 m., vėliau pastatytos dar keturios.

Nuo Vaišnoriškės kaimo susiaurėjusi upės vaga tampa vingiuota, vandens tėkmė – stipresnė. Vingiuose pasitaiko gilesnių duobių. Plaukdami aptiksite kelias įspūdingas medžių sąvartas, atsiradusias seniems medžiams nuo stačių smėlėtų skardžių nuvirtus į upę. 2 – 3 vietose baidares galbūt teks perkelti per medžių užvartas arba pervilkti krantu. Nepamirškite, kad keliant baidarę per medžio užvartą, abiejų komandos narių veiksmai turi būti darnūs! Antraip gresia neplanuotos maudynės upės vandenyse. Tai, žinoma, ekstremalus nuotykis, suteikiantis gerų emocijų.

Kai kur upės vaga išsišakoja į dvi dalis. Viena iš jų – netikra vaga, pasibaigianti aklaviete ir kemsynais. Priplaukę tokį įšsišakojimą, iš vandens augalų judėjimo nustatykite, kuria upės šaka laisvai teka vanduo. Ten ir plaukite.

Pasigėrėję Būkos vaizdais ir įveikę visas jos kliūtis, įplauksite į Baluošo ežerą. Jis atsiveria nuostabaus grožio peizažu: ežere stūkso 7 salos, tapybiškai vingiuoja pušynais apaugusi kranto linija. Įplaukę į Baluošą dešinėje pusėje aptiksite Adomragį. Tai graži vieta apsistoti. Jeigu plaukiate ne vieni, čia galite palaukti, kol susirinks visa jūsų komanda, pasistiprinti maistu. Adomragyje atrasite ir puikią maudynių vietą. Ypač skaidrus atabradas yra pačiame rago smaigalyje. Labai prašome visų, sustojusių šioje gražioje vietoje, nepalikti šiukšlių... Išmesti šiukšles galėsite nakvynės arba finišo vietoje.

Pailsėjus ir pasidalijus įspūdžiais, laikas būtų priimti svarbų strateginį sprendimą. Įvertinę savo laiko ir fizinių jėgų atsargas nutarkite, kuria kryptimi dabar pasuksite baidares. Pirmas pasirinkimas – plaukti tiesiai iki upelio, jungiančio Baluošo ir Baluošykščio ežerus. Bus apie 1,5 km kelio arba 15 – 20 min. plaukimo. Pasirinkus šią kryptį, reikia taikyti į priešingą ežero krantą. Kairėje turi likti Liepų sala, dešinėje – iškyšulys, vadinamas Beržaragiu. Nuo Beržaragio iškyšulio pamatysite tiltą, po kuriuo prateka ežerus jungiantis upelis.

Antras pasirinkimas – plaukti į Ilgasalės salą. Tai unikalus hidrografinis Lietuvos gamtos darinys, nes Ilgasalė – vienintelė Lietuvos ežerų sala, kurioje teliūskuoja ežerėlis. Ši atkarpa, lyginant su pirmuoju pasirinkimu, yra 3 km ilgesnė. Norėdami ją įveikti, nuo Adomragio iki upelio, jungiančio Baluošą su Baluošykščiu, plauksite valandą ar daugiau. Tad jei pasirinkote Ilgasalę, sukite baidares į kairę ir laikydamiesi kranto plaukite pietryčių kryptimi.

Kairiajame krante pamatysite etnografinį, seną, gražiai sutvarkytą Šuminų kaimą. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas 1784 m. Pabaluošės vardu. Kaime auga apie 300 metų senumo pušis. Šuminuose buvo filmuojamas garsus lietuviškas filmas apie Tadą Blindą. Gal garsųjį Tadą – „svieto lygintoją“ netyčiomis ten sutiksite ir jūs?..

Palikę Šuminų kaimą plaukite pro Degėsio salą link paskutinės ilgiausios Baluošo ežero salos – Ilgasalės. Pasiekę pietrytinį Ilgasalės galą plaukite įlankon, kurios gilumoje suradę upelį įplauksite į Ilgasalės salos ežerėlį. Pasisvečiavę ir juo pasigrožėję sukite atgal. Jeigu dar turėsite laiko, jėgų ir entuziazmo, keliaudami atgal link upelio į Baluošykštį, galite užsukti į Trainiškio kaimą, įsikūrusį pietiniame Baluošo ežero krante. Čia galėsite aplankyti kaimo įžymybę – 800 metų amžiaus ąžuolą. Ąžuolo vidus drevėtas, ten galima įeiti ir pajusti galingojo medžio dvasią...

Iš Baluošo ežero išteka 150 m ilgio upelis.  Jo smagi srovė nuplukdys jūsų baidarę į nedidelį Baluošykščio ežeriuką.

Baluošykštyje, kairėje palikę Simoniškio, o dešinėje – Vaidžiuškių kaimus, plaukite išilgai iki kito ežero galo. Ten, kairėje pusėje tarp švendrių pastebėsite Skriogžlės upelio ištakas.

Skriogžlės ilgis – apie 0,9 km. Iš pradžių sekli jo vaga pamažu siaurėja ir gilėja. Upelis turi keletą staigių vingių, įrėmintų stačiais, senais medžiais apaugusiais šlaitais. Galite susidurti su medžių užvarta, kurią galima įveikti  „peršokant“ baidare, varoma dideliu greičiu. Dar už keleto vingių įplauksite į Sravinaičio ežerą.

Sravinaičio ežere laikykitės dešinės kranto linijos, kol pasieksite iškyšulio formos salą, kurią aplenkę iš kairės pasieksite įžymųjį Ginučių vandens malūną.

Ginučių malūnas veikė iki 1968 m. 1978 m. buvo restauruotas. Dabar malūnas paskelbtas valstybės saugomu XIX a. technikos paminklu. Jame yra muziejus, kuriame pamatysite autentišką senų laikų malūno įrangą. Malūno muziejuje galima apsilankyti gegužės – spalio mėnesiais (nuo antradienio iki šeštadienio 10 – 18 val., sekmadieniais 10 – 15 val).

Išsilaipinę dešinėje vandens malūno užtvankos pusėje, perneškite per ją baidares. Nepraleiskite puikios progos išsimaudyti po vandens srove, krintančia iš užtvankos lovio!

Toliau reikia plaukti Srovės upe. Pasiekus santaką su Almajos upe, ištekančia iš Almajo ežero, upės vaga sukti į kairę. Ši kelionės dalis labai įdomi – plaukdami pro Ginučių kaimą matysite gražiai sutvarkytas sodybas, lieptus, praplauksite po dviem tiltais. Už Ginučių kaimo tiesia ir greita Srovės upe plaukite iki Asėko ežero.

Apvaliame Asėko ežere laikykitės dešiniojo kranto. Nuplaukę apie 0,68 km pamatysite Asėkos upės žiotis.

Asėkos upė jungia Asėko ir Linkmeno ežerus. Jos ilgis – apie 0,65 km. Turi keletą vingių, srovė nestipri. Vandens augmenija čia labai graži. Upės krantai neaukšti, drėgni, apaugę lapuočiais. Tikras bebrų rojus!

Kai iš Asėkos įplauksite į Linkmeno ežerą, pasukite į dešinę ir plaukite apie 1 km iki sąsiaurio šiauriniame ežero gale. Prieš pat sąsiaurį, dešinėje pusėje rasite stovyklavietę, kurioje galėsite apsistoti nakvynei.

Netoli stovyklavietės yra Ginučių piliakalnis ir Ladakalnis. Tad nepraleiskite progos jų aplankyti ankstyvą rytą, saulei tekant. Nuo šių kalvų viršūnių atsiveria nuostabūs vaizdai: neaprėpiami girių plotai ir miškuose skendintys ežerai – Asėkas, Linkmenas, Alksnaitis, Alksnas, Ūkojas ir Pakasas.

Plaukimas 2-os dienos 16 km

Pradedant antrą žygio dieną, baidares reikės nukreipti į pietinį Linkmeno ežero galą, iš kurio vanduo toliau teka Unksties sąsiauriu, jungiančiu Linkmeno ir Asalnyksčio ežerus.

Unksties sąsiaurio ilgis – apie 1,1 km. Sąsiaurio viduryje praplauksite po mediniu polių tiltu. Dešinėje pusėje esantį Salų pusiasalį tiltas jungia su kairėje augančiu Linkmenų mišku. Salų pusiasalyje yra du  etnografiniai kaimai – Salos I ir Salos II. Kairėje pusėje medinis tiltas remiasi į pušynais apaugusį Puziniškio piliakalnį. Manoma, kad piliakalnis įrengtas pirmoje I tūkstantmečio pusėje. 10 – 20 m aukščio stačius piliakalnio šlaitus iš vakarų pusės juosia gynybinio pylimo liekanos. Sustojus po tiltu galima pamatyti vandenyje augančias gėlavandenes pintis – ežerines durles (lot. Spongilla lacustris). Nors jos yra žalsvos spalvos, tačiau savo išvaizda primena koralus. Ežerinės durlės ir koralai yra gimininga gyvūnija, kurie priskiriami paprasčiausių bestuburių grupei. Įveikę likusią Unksties sąsiaurio dalį, pateksite į Asalnykščio ežerą.

Vos įplaukę į Asalnykštį pamatysite aukščiausią Ignalinos rajono Gimžiškės salą. Toliau laikykitės kairės kranto linijos, kol pasieksite sąsmauką, dalijančią Asalnykščio ir Asalnų ežerus. Plaukdami pro sąsmauką kairėje pusėje ant aukštos kalvos pastebėsite Puziniškio kaimą. 1919 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą,  per kaimą ėjo demarkacinė linija, skirianti Lietuvos ir Lenkijos okupuotas teritorijas. Nuo kalvos, ant kurios išsidėstęs Puziniškio kaimas, atsiveria gražus Asalnų kraštovaizdžio draustinio vaizdas. Praplaukę sąsmauką pateksite į Asalnų ežerą.

Asalnų ežere laikykitės dešinės kranto linijos. Rytinė Asalnų ežero dalis – tarsi ilgos rankovės formos. Įplaukus į šią „rankovę“ kairėje pusėje, prieš prasidedant Meironų kaimui, įteka Meiros upė, jungianti Asalnų ir Dringykščio ežerus. Kairiajame krante matysite gatvinį Meironų kaimą.

Šiame kaime išlikusi įdomi tradicija. Per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvutės plukdomos į priešingame krante esantį ragą, vietinių gyventojų vadinamą Pabiržiu. Ten karvutės laisvėje ganosi iki pat rudens. Atgal parplukdomos per Mykolines. Iš tiesų, gana romantiška kiekvieną dieną keltis valtimi (apie 100 m) per ežerą į kitą krantą pamelžti karvutę ir šiltą pieną parplukdyti namo...

Praplaukę dešinėje stūksantį  Pabiržio ragą, pateksite į Lūšių ežerą.

Už 1,5 km nuo tos vietos, kur Asalnai jungiasi su Lūšiais, rytiniame Lūšių ežero krante yra Palūšės kaimas. Didžiausia kaimo įžymybė – 1750 m. ant kalvos pastatyta medinė bažnyčia su varpine. Bažnyčia gerai restauruota ir atrodo labai gražiai. Nuo kalvos, kur ji stovi, atsiveria nuostabus vaizdas į Lūšių ežerą.

Įplaukę į Lūšius taikykite į priešingą krantą, sukdami šiek tiek kairiau. Per Lūšius reikės plaukti apie 0,8 km. Pasiekę priešingą Lūšių ežero krantą, sukite į dešinę ir laikydamiesi kranto linijos plaukite, kol pastebėsite protaką į Šakarvų ežerą.

Šakarvai – vienas gilesnių Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų. Didžiausias gylis – 40 m, vidutinis plotis – 0,35 km, ilgis – 2,5 km. Plaukite iki ežero galo. Ten pastebėsite tiltą, po kuriuo įšteka Šakarvos upelis, jungiantis Šakarvų ir Žeimenio ežerus. Toliau plaukite neilgu Šakarvos upeliu kuris įteka į šiaurinį Žeimenio ežero galą.

Žeimenys nusidriekęs šiaurės pietų kryptimi. Tai ilgiausias Aukštaitijos nacionalinio parko ežeras. Jo ilgis – 10,1 km, vidutinis plotis – 0,5 km, didžiausias gylis – 23,5 m. Žeimenys palyginti siauras ežeras. Siauresnėse vietose net juntama lėtai tekanti srovė. Ežero šlaitai aukšti, statūs, vietomis net 15 – 20 m aukščio, krantai smėlingi, apaugę pušynais. Pakrantės vietomis apaugusios nendrėmis, meldais, kurie juosia ir salas.

Be Šakarvos upelio, į Žeimenio ežerą vakarinėje jo atšakoje įteka Jaurupės upelis, rytinėje dalyje įteka Laukupės ir Kretuonos upeliai. Ties Kaltanėnais iš ežero išteka Žeimena. Žeimenio ežere yra 14 nedidelių salų. Aplink ežerą yra išsidėstę Bajorų, Ožkinių, Antanavo kaimai ir Kaltanėnų miestelis.

Nuplaukę apie 4 km pagrindine ežero vaga, kairiajame krante, nedidelėje įlankoje pastebesite T formos lieptą. Iš karto už jo į ežerą įteka Kretuonos upelis, kuris išteka iš Kretuono ežero – didžiausio tarp visų Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų. Kretuonas labiausiai pamėgtas paukščių, dėl to jis paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Jo pakrantėse buvo aptikta priešistorinių gyvenviečių liekanų. Pasirodo, kad žmonių ap­link Kretuoną gyventa jau nuo IX tūkstantmečio pr. Kr.

350 m nuo Žeimenio kranto, šalia Kretuonos upelio stovi senasis Pakretuonės vandens malūnas su nepakartojamo įspūdžio kaskadomis, po kuriomis be galo smagu pasipliuškenti karštą vasaros dieną. Tiesa, malūnas ir visa jį supanti teritorija yra privatizuoti. Dabar jo teritorijoje įrengta poilsio ir sveikatingumo stovykla, kuri priklauso Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Tačiau atvykę turistai už nedidelį mokestį į teritoriją įleidžiami ir gali pasigrožėti šiuo senoviniu technikos stebuklu.

Nuplaukę dar apie 500 m nuo Kretuonos upelio žiočių, pušynu apaugusiame krante rasite stovyklavietę, kurioje galėsite apsistoti nakvynei.

Plaukimas 3-os dienos 18 km

Pradėdami trečią žygio dieną ir suleidę baidares į vandenį toliau plaukite Žeimenio ežeru. Nuo stovyklavietės nuplaukę apie 4 km, dešiniajame Žeimenio ežero krante pamatysite Kaltanėnų miestelį. Dabar jūsų užduotis – surasti Žeimenos upės pradžią, kurios įštakos yra dešiniajame Žeimenio ežero krante, prieš pat Kaltanėnų miestelį.

Žeimena visada traukia vandens turistus savo plačiais ir vaizdingais slėniais, smėlingais, pušynų gobiamais skardžiais, skaidriu vandeniu ir smėlėtu upės dugnu. Ji žavi grakščiais vingiais, puikiomis stovyklavietėms prie krantų. Kelio čia nepastos dirbtinės ar gamtinės kliūtys. Vanduo Žeimenoje visada skaidrus, srovė – rami ir vandeninga.

Žeimena – dešinysis Neries upės intakas. Ji įteka į Nerį 213 km nuo jos žiočių, ties Santaka. Žeimenos upės ilgis nuo ištakų Žeimenio ežere – apie 82 km; upės baseinas – apie 2800 km2. Jame gausu miškų, daug ežerų ir pelkių. Dėl to Žeimenos upė vandeninga visais metų laikais. Jos aukštupį sudaro švariausi Lietuvos vandenys, ištekantys iš Aukštaitijos nacionalinio parko upių ir ežerų tinklo. Žeimenos vandenis papildo ir Labanoro regioninio parko girių upės, tokios kaip Kiauna ir Lakaja. Todėl ši Aukštaitijos „upių motina“ – viena švariausių Lietuvoje.

Žeimenos dešinieji intakai – Kiauna, Luknelė, Sirgėla, Lakaja, Dubinga; kairieji – Šventelė, Dobis, Saria, Mera, Skerdiksna.

Vidutinis Žeimenos nuolydis – 46 cm/km, plotis aukštupyje yra 15 – 20 m, vidutinis gylis – 0,5 – 1,5 m.

Plaukdami pro Kaltanėnų miestelį, kairiajame Žeimenos krante matysite neogotikinio stiliaus vienbokštę Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčią.  Ji pastatyta iš  raudonų molio plytų 1903 – 1909 m.

Praplaukę Kaltanėnų miestelį maždaug už 3 km  kairiajame upės krante pamatysite įsikūrusį nedidelį Šakališkės kaimą. Ties juo Žeimenos vandenis papildo pirmasis jos dešinysis intakas – Kiaunos upė.

Už 1,7 km nuo Šakališkės kaimo praplauksite prie dešinio Žeimenos kranto įsikūrusį kaimą. Tai Naujoji Brasta, dar už 3 km – Luknos kaimas. Ties Luknos kaimu į Žeimeną įteka jos antrasis dešinysis intakas – Luknelė. Šios upės ilgis – apie 15 km, bet siaura, pilna medžių užvartų, tad vandens turizmui netinkama. Maždaug už 5 km nuo Luknos kaimo dešinėje Žeimenos upės pusėje įsikūręs Jusių kaimas. Ties juo į Žeimeną įteka nedidelė Sirgėlos upė, atitekanti iš Sirgelio ežero. Jos srovė silpna, o žiotys apaugę meldais.

Ties Sirgėlos upės žiotimis baigiasi Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, prasideda Žeimenos ichtiologinis draustinis. Jis tęsiasi iki Žeimenos ir Neries upių santakos. Ichtiologinio draustinio paskirtis – saugoti lašišų, šlakių ir upėtakių nerštavietes.

Paplaukę dar apie 1 km ir įveikę du staigius Žeimenos vingius, atsidursite ties protaka, jungiančia Žeimenos upę su Telio ežeru, į kurį savo ruožtu įteka Šventelės upė (Šventelė – pirmas kairysis Žeimenos intakas). Ties šia vieta reikėtų baigti šios dienos žygį ir surasti tinkamą vietą stovyklavietei.

Plaukimas 4-os dienos 19 km

Pradėdami ketvirtą žygio baidarėmis dieną, toliau plaukite pasroviui Žeimenos upe. 5 km žemiau Šventelės upės žiočių praplauksite pro betoninį tiltą, vietinių žmonių vadinamą Kirulio tiltu. Štai čia ir prasideda kairiajame Žeimenos upės krante prieš kelis šimtmečius įsikūrusio Švenčionėlių miestelio ribos.

Rašytiniuose šaltiniuose Švenčionėliai paminėti XVII a. pabaigoje. Dabartinio Švenčionėlių miesto šiaurinėje dalyje Viduramžiais būta Juodiškio dvaro ir kaimo. Miestas pradėjo augti, kai 1862 m. buvo nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, pastatyta geležinkelio stotis. Švenčionėliai buvo tapę geležinkelininkų miestu, nes pro miestą ėjo ir siaurasis Panevėžio – Lentupio geležinkelis, kurio atšaka siekė Adutiškį. 1900 m. miestelis kone visas sudegė, bet greitai buvo atstatytas. Pradėjo kurtis pramonės įmonės, 1907 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia, įsteigta mokykla. 1920 m. Švenčionėliai gavo miesto teises. 1924 m. ten pradėjo dirbti degtukų šiaudelių fabrikas. Miestas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą: buvo sunaikinta virš 200 miesto pastatų, 1941 m. miške kitapus Žeimenos buvo sušaudyta 8000 žmonių. Pokariu prasidėjo intensyvūs miesto atstatymo darbai.

Dabar Švenčionėliai – jaukus ir gražus miestas, pramonės, amatų bei mokymo ir kultūros centras. Norintys apsipirkti čia ras pakankamai aprūpintas parduotuves, vaistinę, neblogą knygynėlį miesto centre, šiuolaikiškas kavines.

Už 2 km nuo Kirulio tilto praplauksite pėsčiųjų tiltą, jungiantį kairėje upės pusėje išsidėsčiusį miestelį su kaimu dešinėje upės pusėje bei Švenčionėlių mišku. Plaukdami pamatysite gražias smėlio atodangas, upę supančius pušynus. Už 3 km nuo pėsčiųjų tilto praplauksite dešinėje esantį kaimą, turinti savitą, įdomų vardą – Garnys. Iš karto už Garnio kaimo pamatysite pėsčiųjų tiltelį. Nuo čia iki finišo vietos dar lieka 8 km kelionės.

Finišas

Štai ir betoninis tiltas, šalia – Liūlinės kaimas. Čia yra 4 dienų baidarių žygio Žeimenos upe pabaiga. Išsilaipinti reikia dešinėje, iš karto už tilto.